viengentis

viengeñtis, -ė smob. (2) NdŽ 1. DŽ, ŽŪŽ65 vienos, tos pačios genties, giminės žmogus. 2. (neol.) TS1900,6–7, P.Vaič, KŽ tautietis, tėvynainis: Pažįstu ir tokius tamistas, kurie ne tik naudos neatneša viengenčiams, bet dar juos skriaudina A1885,359. Taipo destis ir pas mus, mieli viengenčiai prš. Dėl ko gailisi atiduoti viengenčiams savo darbą ir laiko jį paslėpę? V.Kudir. Jo viengenčiai tyčiojasi iš jo mokslo Gmž. Brangus viengenti, šviesusis broli, mūsų mažiukams apšvieta toli LMD(Sln). Daugelis viengenčių suprato, jog tik vienytomis spėkomis galima nuveikti darbą, kuris atneštų naudą mūsų tautai rš. 3. zool. kas priklauso tai pačai genčiai: Margasparnė musinukė ieškosi maisto šiek tiek skirtingu būdu negu jos pilkoji viengentė T.Ivan. Patiklus, klastos dar nepatyręs atskridėlis susigundo, dar visą būrį viengenčių atsiveda ir pakliūva bėdon rš.